Tradiciniai lietuviškieji Šv. Velykų papročiai

Džiugus išaušta šv.Velykų rytmetis; net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O ir vaišės ant stalo laukia… Šventinius pusryčius pradėdavo šeimininkas, paimdamas į ranką margutį. Bet prieš dauždamas, pasukdavo jį ant stalo, – į kurią pusę atsisuks smaigalys, tokia bus ir vasara. Jei į vakarus – lietinga, į šiaurę – šalta, rytus – vėjuota ir žvarbi, pietus – šilta, maloni. Tada nuluptą padalindavo kiekvienam  šeimos nariui. Pasisotinę vaikai turi ką veikti: jų džiaugsmui margučių daužynės, ridenimas. Suaugusieji ilsėdavosi, nes  gimines lankys kitą dieną. Pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.

Antrąją Velykų dieną  kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą gražiausių margučių. Bet turėdavo išsakyti gražius palinkėjimus, išmoktus net eiliuotai.

Trečioji diena po Velykų tinginiui skirta: tądien galima ilgai miegoti, nes rimtų darbų imtis nevalia. Kas to nepaisys, skaudžiai nukentės – ledai pasėlius vasarą iškaposią. Šitaip piktoji žiemos dievaitė primena savo galias. Jos vardas, tikėtina, ir buvo Leda. Šiaurės rytų Lietuvos kampe, kitados buvusioje sėlių žemėje, žmonės bėdos laukdavo ne tik iš ledų dievaitės, bet ir iš vilkų. Subardavo kaimyną, jei tas nebenustygdamas imdavosi kokių žemės darbų. „Už tave ir mūsų laukus ledai išmuš, ir vilkai kumeliukus padusins“. Tądien negalima ir malkų skaldyti – Perkūnas eibių kaime pridarysiąs.

Kokie lietuviški tradiciniai papročiai skirti šiai dienai? Juk ja baigiasi 9 dienų Didžioji pavasario šventė…

Žmonės lankydavo prie kelių ir laukuose pastatytus kryžius; pagiedodavo ten, pasimelsdavo. Tuo būdavo prašoma dangaus palaimos greit prasidėsiančiuose žemės ūkio darbuose.

Mėgiama jaunimo pramoga – suptis sūpuoklėse. Dar jas vadindavo ūkynėmis. Supimasis turi užslėptą tikslą; sakydavo: kas aukščiau užsimes, tuo bunda, t.y. javų pasėliai, aukštesni, o linai ilgesni augsią. Nepaprastai gražios ir įdomios yra sūpuoklinės dainos: jos su erdvės, pavasario laisvės pajauta.

Reikia pažymėti, kad sūpuoklės – tik pavasario švenčių džiaugsmas. Kodėl? Matyt, kitados čia būta ne pramogos, bet apeigos. Supuosi, ir atrodo, kad žemė supasi. Pavasarį ji tarsi kūdikis lopšyje, vygėje. Teauga, testiprėja, kad vėliau brandintų mums pilnas grūdų varpas, ilgą linų pluoštą. Etnologijos mokslo kalba – tai similinės, panašumo magijos dalykai. „Sūpuoklėlės kai nendrelės, sūpėjėliai – artojėliai“.

Kai kuriose Lietuvos vietovėse dar atmenamas toks paprotys: antrą Velykų dieną vaikinai, aplankę tas šeimas, kur yra jaunų mergaičių, numazgodavo joms rankas. Tam atsinešdavo ir vandens indą, ir rankšluostį. Trečią dieną merginos atsilygindavo bernams tuo pačiu. Žinoma, ne tiek to mazgojimo, kiek taškymosi ir laistymosi. Mikalojus Katkus „Balanos gadynėje“ rašė, kad kampininkai per šv. Velykas ateidavo rankų nuplauti savo darbdaviams; už tai gaudavę velykinių vaišių. Žemaitijoje, pasak Motiejaus Valančiaus ir Jurgio Pabrėžos, jaunimas laistydavosi kaip padūkę. Ir apskritai laistymosi paprotys yra būdingas pavasario šventėms: tuo šaukiamasi drėgmės iš dangaus dirvoje bręstančiam javui. Pas mus tas laistymasis per šv. Velykas jau baigia išnykti; gal kad oras dažnai šaltokas.

Profesorius Libertas Klimka

Kategorija: Naudinga žinoti | Žymės: ,

Pakomentuok. Būk pirmas!

Rašyti komentarą

Galite naudoti šias XHTML žymes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>