Prie Kūčių stalo. „Čiūnebrūkšt, avinėli!”

Gruodžio 21-ąją Žemė savo metų kelionėje aplink Saulę pasiekė tą orbitos tašką, kuris įvardijamas žiemos saulėgrįža. Astronomų traktatuose jis pažymėtas Ožiaragio žvaigždyno ženklu. Tai astronominė žiemos pradžia. Praeina dvi dienos po saulėgrįžos – ir iškiliausioji tamsiojo bei šaltojo pusmečio šventė – Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ir Rasos švente, abi datos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį. Todėl ir abiejų švenčių papročiai yra kiek panašūs. Žinia tiek, kiek leidžia gamta: juk viena yra žiemos šventė, kita – pačio vasarvidžio. Apeigos abiejose kitados būdavo atliekamos su ugnimi, vandeniu ir žolynais.

Šiandien šventoji Kūčių vakarienė – bene vienintelė tautinė tradicija, kurios laikosi kiekviena lietuviška šeima. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenoviški tautos papročiai. Lietuviškos Kūčios – šeimos šventė; jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę. Kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. O šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiuvusių, ir kardu nukapotų… Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį. Tai – išlaikyti gimtąją kalbą, etninę kultūrą, istorinę atmintį, liaudiškąsias tradicijas ir papročius. Išlikti savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje…

Kūčių papročiai

Pasidžiaukime mūsų tradiciniais Kūčių papročiais. Senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto nekasdienis subruzdimas. Kas tą rytmetį pramigs – bus slunkius per visus ateinančius metus. Žinia, visą dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko: „sauso”, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo”, kai apskritai nieko į burną iki pat vakaro. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, senesnieji žmonės – dar ilgai saulute džiaugsis. Ši diena yra santarvės, net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš, aš”, o „mes”. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti! Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti. Pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu, ar patys kokią dingstį sugalvoję užeidavo. Tačiau į trobos vidų kaimynas neįsileis, pasišnekučiuos kieme – toks paprotys. O kad užeina – gerai. Jei vyriškis – avys kitąmet atsives avinėlių, jei moteriška – bus avyčių. Bitininkui svečio apsilankymas Kūčių dieną žadėdavo gausius spiečius. Iš darbų darbelių tik keletas priimtini šią dieną. Tarkime, žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Vilnijos krašte prajunkydavo jauną arklį. Nuvažiuodavo juo kokio smulkaus reikalo į kalvę, – manyta, kad tada visus metus gerai seksis darbai. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu, pykšteldavo į medžio viršūnę; pataikys – seksis medžioklė visus metus. O draudžiami Kūčių dieną darbai būdavo susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Bloga jų atašauka – nesiseks avelių auginti. Dar malkų negalima skaldyti – perkūną vasarai prisišauksi.

Svarbiausia – reikia apsišvarinti trobos vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpinukais, palubėje pakabindavo vaikų nupintus iš šiaudelių paukštelius. Ir šiaudiniai “sodai” virš stalo sukinėdavosi, tokio viduryje – auksašonis obuolys tarsi saulutė. Gerojoje kertėje, krikštasuole ar pakūčia vadinamoje, pastatytas pėdelis rugių. Jame, tur būt, Javinė – rugio dvasia slypi. Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad juk laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių ar net sudžiovintų dobiliukų. Po staltiese šieno paklota. Šalia kryželio – kalėdaičiai (plotkelės) ir paraikyta duona. Nuo jų dalijimosi po maldos bus pradėta šventoji vakarienė.

Kūčių valgiai

Šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg smulkinti, perdirbti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise, – juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles. Apie senolius kalbama ir prie stalo, – tai tradiciškai pagrindinė tema. Vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti. Tik tarp kitko užstalės kalbose paminimas vilkas ir gyvatė – tada nuo jų bėdos per visus metus nepatirsi. O kai kur prie Kūčių stalo būdavo kviečiamas vėjas ir šaltis, – gal tada nebekenks žmonėms?

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažų regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai viso jų Lietuvoje priskaičiuoja daugiau šimto, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų.

Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus „salde”. Senovėje mėgiamas buvo šustinis – tokios avižinės bandelės. Valgius aukštaičiai pašventindavo, užtrupindami ant jų kalėdaičio. Į namus ateidavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio krikštasuolės pusėn, tardamas „Čiūnebrūkšt, avinėli!”. Tai visokeriopos sėkmės šeimai palinkėjimas.

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas –„poliauka”, –  ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba.

Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra „cibulynė” – svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos. Valgoma su karštomis bulvėmis. Prie cibulynės tinka ir „kiunkė” – žirnių bei bulvių košė.

Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą, ir dar padainuojant: „Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus, ant šuns uodegos, pro galą stubos!”  Vakarienė šiame krašte būdavo užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo pusiau obuolį, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.

Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines „babkas” ir papločius, vadinamus „lamancais”. Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant už šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus valgius. Tai kitados darydavo baltais trynyčiais pasirėdęs šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris, ištardavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje”.

Įdomiai žmonės aiškina šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos – tai Adomo, Marijos ar vargo žmonių ašaros; miežiai – juos valgę, akuotus nusitrynę, iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešą skalsą, o žuvis primenanti apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejais. Spanguolės gi apsaugo nuo priešų.

Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais jų tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpestį naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. Ir tikėjimą, kad lygiai dvyliktą valandą nakties vanduo šulinyje pavirstąs vynu. O kas gi tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais? Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti; mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno; jų daug prikepama, nes mūsų giminėlė  krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų…

Tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai; net kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. O vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį Kalėdas.

Autorius: prof. Libertas Klimka

Kategorija: Naudinga žinoti | Žymės: , ,

Pakomentuok. Būk pirmas!

Rašyti komentarą

Galite naudoti šias XHTML žymes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>