Liaudiškosios Žolinės tradicijos

Rugpjūčio mėnesio viduryje – labai svarbi bažnytinė šventė, kurios liaudiškosios tradicijos įprasmina ir tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena, rugpjūčio 15-oji. Lietuvoje Žolinė kaip tradicinė  yra pakelta į valstybinės šventės rangą. Žolinės metą gražiai nusako patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalina“, „ Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „ Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“…

Norint pajausti lietuviškąją šventės dvasią, reikia jos metu pabuvoti nedideliame bažnytkaimyje. Iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštėmis. Tai tikrai išskirtinis lietuviškas šventės paprotys – atsinešti į bažnyčią pašventinimui puokštę.

O ji yra ypatinga: įdėta visų auginamų javų po keletą varpų pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Pašventintos bažnyčioje, puokštės laikomos sudžiovinus gerojoje namų kerčioje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų. Panaudojamos ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia, ir į naujo avilio kamputį. Jomis būdavo pasmilkoma priartėjus grėsmingam audros debesiui, susirgus namiškiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šventųjų žolynų dėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę.  O varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami aruodosna ir mieguosna; tuo pašventinamas būsimųjų metų derlius. Pietinėje Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta pašventinti ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine. Žemaičiai į Žolinės puokštę paslėpdavo dygiąją usnį. Sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų; mat, buvo tikima, kad tuomet šios nelabosios dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Etninių papročių tyrinėtojai šioje apeigoje įžiūri senosios mitologijos atšvaitus. Kaip ir daugelyje Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių… Kaimo dievdirbiai Švč. Mergelę Mariją vaizduodavo kylančią į dangų: po jos kojomis mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas. Iš delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypatingai gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Medžiu malda kyla iš šios nuodėmingos žemės į aukštybes, dievopi. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškąjai pasaulėjautai dalykai.

Per Žolinės atlaidus, po šv.Mišių susitinka visa giminė. Yra apie ką pasikalbėti, – aptarti kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokios nelaimės ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas”. Nebendrausi su artimaisiais, liksi vienas bėdoje, skurde. Taigi šventei labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų tai aktualizuoti ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška.

Aut. Libertas Klimka

Sveikiname nevartok.lt skaitytojus su Žoline!

Kategorija: Naudinga žinoti | Žymės: , ,

Komentarai (5)

  1. hmmm:

    gamta, laukai, darbai.. bet prie ko ta krikscionbe amzinai reiskiasi.

    • prie to:

      Sventes prasme tokia, kaip tai prie ko?

    • Janina:

      Tai , visų pirma ir yra krikščioniška šventė , dar buvo švenčiama ir pagonybės laikais .O šventę turi pasidaryti pats , tai ir kitiems bus šventė , šia proga susirinkti giminei ir kaimynams , draugams , pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais , pasidžiaugti , jei yra dėl ko , ar pasiūlyti pagalbą , jei ji kam reikalinga.Tai šventė , vienijanti , suburianti , atkurianti senovės tradicijas.

  2. na:

    Man si svente nieko nereiskia, gal kokiems senoliams ji ir reiksminga… Tik dar viena nedarbo diena..

Rašyti komentarą

Galite naudoti šias XHTML žymes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>